Pasidalink savo paslaptim anonimiškai

Sužinok intriguojančias kitų žmonių paslaptis!

Atskleisti paslaptį
Kategorijos

Paslaptis #730

Buvo karalius ir turėjo tris dukteris: viena graži, kita gražesnė, o jauniausia — gražiausia. Tėvas norėjo į Vilnių važiuoti tarnaitės — apsižiūrėti, kiaulėms apšerti, apsišluoti. Jauniausioji duktė sako: — Tėvai, nereikia man tų tarnaičių: aš pati apsižiūrėsiu. Kai važiuosi į Vilnių, parvežk man gyvų gėlių puokštę. Išvažiavo karalius į Vilnių. Vienai nupirko šilko suknią, antrai nupirko skepetą brangią, o jauniausiajai dukteriai gyvų gėlių visame mieste niekur nerado. Važiuoja namo per girią. Tik žiūri — šalia kelio tupi baltas vilkas, ant jo galvos — gyvų gėlių puokštė. Karalius sako vežėjui: — Lipk iš karietos, paimk tas gėles ir atnešk. Bet vilkas prašneko: — Galingas karaliau, ne taip pigu gauti gyvų gėlių puokštę. Karalius klausia: — Ko tu nori? Aš tave pinigais apipilsiu. — Nereikia man tavo pinigų, tik prižadėk atiduoti, ką pirmiausia sutiksi. Karalius pagalvojo: „Namai dar toli, sutiksim gal kokį žvėrį ar paukštį". Ėmė ir prižadėjo vilkui atiduoti, ką pirmiausia sutiks, o už tai gavo gyvų gėlių puokštę. Bet nieko daugiau kelionėje karalius nesutiko. O kai parvažiavo į savo dvarą, pirmoji išbėgo jo pasitikti jauniausioji duktė ir pamatė, kad tėvas labai nusiminęs. — Ko toks liūdnas, tėveli? — paklausė karalaitė. — Kaip aš nebūsiu liūdnas,— atsakė karalius,— kad pažadėjau tave baltam vilkui: ateis trečią dieną į dvarą, tau reikės su juo eiti. Trečią dieną atėjo vilkas į dvarą, sušvilpė: — Atiduokit man, ką žadėjot! Karalius sumanė gudrumu vilką apgauti. Aptaisė kambarinę kaip karalaitę ir nuvedė vilkui. Tas sako: — Sėsk ant manęs, nunešiu į savo dvarą. Mergaitė atsisėdo jam ant nugaros, ir vilkas nulėkė į girią. Pribėgo tą vietą, kur tupėjo su gėlių puokšte ant galvos, ir sako: — Sėskim pailsėti. Susėdo pailsėti. Vilkas klausia: — Ką tavo tėvas veiktų, jei šitą girią valdytų? — Mano tėvas neturtingas,— atsakė mergaitė,— jis medžius kirstų ir statines darytų, jas parduotų ir vis duonos kąsnį turėtų. Vilkas sako: — Tai ne toji. Sėsk ant manęs, nešiu į tą dvarą, iš kur tave paėmiau. Parnešė ją, vėl sušvilpė: — Atiduokit man tikrąją, o kad neduosit, išgriausiu visą dvarą.

0



Komentarų dar nėra... Būk pirmas!