Turėjau draugę, kuri prižiūrėjo atskirą namą, netgi pirmasis pasimatymas mūsų ne mokyklos ribose buvo tame name, taip 11klasę ir prabendravom taip į savaitę su ja tuose namuose prabudavau nuo keletos dienų iki beveik visos darbo savaitės negrįždavau namo. Po 1.5mėnesio bendravimo vos neatidavėm vienas kito nekaltybės, poto ji susilaikė ir po 3menesių atidavėm nekaltybes tuose namuose vienas kitam per valentino dieną. Tačiau prieš nekaltybės praradimą, aš ją beproto įsimylėjau ir kartais dar pagalvojus apie ją man kaupiasi ašaros, tačiau jau praėjo jau virš dviejų metų, po išsiskyrimo sužinodavau kaip ir kas su ja (su kuo sugula, su kuo linksminasi) Metus po išsiskyrimo man visas pasaulis atrodė pilkas, tikrai jau buvau ant depresijos krašto. Tačiau iš to išsigelbėjau laiko pagalba, dabar esu kariuomenėj kur tikra fizinė veikla padeda viską užsimiršti, tačiau man visdar pjausto širdį apie ją pagalvojus ji buvo beprotiškai graži, pasakiško balso ir ne viskas tame grožyje. Kartais užplūsta prisminimai, tokie kai buvome miestelyje ir jai apsipirkus ėjome link jos namų ir supratus kad veluoju į autobusą pradėjome skubėti, smarkokai tą kartą lijo, ta akimirka kai turėjom pasukti skirtingai keliais aš jai rankas kaip visad uždėjau ant liemens ir daviau paprasta atsisveikinimo bučinį ir jau sukausi ten kur man reikėjo eiti, tačiau ji pabgriebė man už striukės ir pasakė "sustok akimirka žavinga" ir po jos žodžių turėjau patį nuostabiausią ilgą bučinį lietuje, taip pat prisimine daug kitų dalykų, kai ji tuose namuose po dušo atėjus tik su chalatu nusimesdavo jį ir iškarto prasidėdavo visa audra lovoje, kai jinai dainuodavo šalia mano ausies tyliai būnant bažnyčioje, lovoje. Kai einant mokykloje, ir akimirkai niekam nematant pagriebdavo man už tarpkojo ir pasakydavo aš tavęs šiandien noriu... Tai buvo mano vaikystės meilė, pirmoji mergina su kuria pasibučiavau ir pasimylėjau. Galėčiau knygą parašyti iš mūsų istorijos..