Su vaikinu esu jau daugiau nei penkmetį. Panašiai ir gyvenam kartu. Bet jaučiuosi, lyg gyventume jau 30 metų kartu - tik dėl vaikų. Nors vaikų neturim. Atrodo mūsų nieks nebesieja - nei aistra, nei elementari draugystė. Tiesiog patogu gyvent bute, už kurį puse kainos tik mokėt reik. Truputį gaila savo geriausių jaunystės metų sudėtų į santykius. Bet jaučiu teks pasiryžti ir kažką padaryt.
Labas Autore. Nežinau ar tau tokia pat padėtis kokia buvo manoji - su vyru išgyvenau sunkius laikus, o ir pati buvau tikrai labai palūžusi gyvenimo kelyje. Man vienas jaunuolis tiesiog padėjo rasti savo kelią. Viskas apsivertė aukštyn kojomis. Vyrą pamilau iš naujo, o jis į mane žiūri lyg į gundančią meilužę. Karjera taip pat pasikeitė - pradėjau labiau pasitikėti savimi.
Esmė, jog tas jaunuolis tiesiog bendravo su manimi, patardavo, priversdavo atlikti vienokias ar kitokias užduotis. Kaip jogos užsiėmimas, rytinė mankšta, mečiau rūkyti. Už tai visiškai nieko neprašė atgal - tiesa pasakius labiau tai daro iš idėjos.
Jei nori, parašyk man į e.paštą. Duosiu jo kontaktus.
[email protected]