Kai buvau 10 ties gyvenau pas senelę 3 mėnesius ir visus tris mėnesius matydavau tokį vaiką, kuris vaikščiodavo ir mušdavo varles, bet buvo labai liūdnas pastoviai. Niekad nekalbėdavo, nebent kelis žodžius. O aš linksmas, bendraujantis. Veiksmas vyksta vasarą, užmiršau paminėt... Dažnai ką nors pamirštu. Tai va, jis visad vaikščiodavo palei pamiškę ir mušdavo varles, o aš stebėdavau iš šono, nes vis tiek žinojau, kad nekalbės su manim. Dieną iš dienos, aš sėdėdavau ant supynių, supdavaus, o jis ieškodavo varlių. Tada gavau peiliuką iš tėvo ir visą dieną žaidžiau su tuo peiliuku. Kitą dieną lijo, nebuvau lauke, bet jis buvo ir mušo varles, aš stebėjau ir badžiau su peiliu stalą. Vakare su broliu žiūrėjom filmą, kur vienam perpjovė žandus, nuo skruosto iki skruosto. Tada aš nusprendžiau tą patį padaryt tam vaikui. Tačiau kitą dieną jis kažkur buvo, nežinau kur, nes jis nelabai kam ir rūpėjo, tik man, nežinau ir priežasties. Po savaitės atsirado. Aš pribėgau prie jo ir pasakiau, kad kol jo nebuvo radau vietą miške, kur pilna varlių, tai galėtume eit jas sutraiškyt su akmenim ir paskui sudegint. Jam labai patiko ši mintis ir jis nusekė paskui mane. Kai jis sustojo nusilengvint, aš pasiėmiau storoką, neseniai nukritusią šaką ir trenkiau jam į pakaušį, kol tas šlapinosi. Tada išsitraukiau savo peilį ir pjoviau jo žandus, nuo skruosto iki skruosto. Gaila, kad tai buvo paskutinė mano diena pas senelę ir aš nepamačiau to berniuko visu gražumu, na kai jo šypsena užgijo. Bet žinojau, kad kitąmet aš vėl su juo susitiksiu ir jis man šypsosis. Bet gyvenimas yra žiaurus ir aš nebe sutikau jo daugiau, nes senelė sunegalavo ir tėvai atsivežė pas mumis. Tai, jei pamatysit šį berniuką, paklauskit kaip jis gali būti toks linksmas visą laiką.