Paauglystėje buvau prievarta nuvesta pas psichologą. Iš ko kilo paniška baimė išsipasakoti BET KAM. Net savo problemų, minimaliausių negaliu papasakoti, nes jaučiu, kad...meluoju. Bet, dabar įtariu, kad jau tikrai laikas pas gerą specialistą, nes...darosi blogai. Ką daryti, kad jauti jog blogai, bet negali peržengti tos baimės slenksčio?
Sergant psichinėmis, ir ne tik, ligomis 90% sau padėti gali tik pats žmogus, visi kiti - gydytojai, šeima, medikamentai sudaro 10%
0
0
- spalio 10, 2017
dparašė:
aš tavo vietoj suskirstyčiau viską į smulkias dalis: susirast psichologą internete, užregistruot vizitą, nueit ten. ir kiekvieno žingsnio metu stengčiausi galvot ne apie tai kad viso to gale aš sėdėsiu pas psichologą, o kad jeigu ką bet kada galiu viską nutraukt ir niekas nieko nesužinos
0
1
- spalio 11, 2017
Lukasparašė:
Tu net neisivaizduoji kaip gerai as tave suprantu. Taipogi paauglystėje ne savo noru buvau nuvestaspas psichloga, bet po jo viskas ne pagerejo, o kaip tu ir sakei po vizitu pas jį iškilo baimė išsipasakoti. Negaliu net nuoširdžiai bendrauti su geriausiais draugais. Jeigu turiu ka papasakoti, tiesiog tyliu. Vienintelis dalykas kuris padeta yra anonimiskumas internete, megstu pachatinti su random zmones, jeigu jiems bent kiek idomu issipasakoju savas problemas. Tai laikinas sprendimas, bet siektiek padeda. Ieskotis pagalbos ne nenoriu, o tiesiog tingiu.