Užtikau vaikiną bendraujant su kita. Susipykom, paskui taikėmės, nenorėjau jo prarast. Visgi po to jaučiau, kad abu atšalom, kol galiausiai pats nusprendė atsitraukti, manau, dėl tos merginos. Sugriuvo visi planai, visos viltys. Atrodo, daugiau jo kaltė buvo, pati irgi padariau klaidų, visgi negaliu nustoti apie jį galvoti. Nesuprantu, kodėl negaliu po to atsigauti, paskutinėm dienom nebegalėjau jo atpažinti, vis dar skaudina jo žodžiai. Negaliu patikėti, kad po viso to jis dar turi motyvacijos ir noro bendrauti su kažkuo kitu.
Neliūdėk, reikia išmokti paleisti žmogų, kuriam tu nerūpi. Pas ją jis matyt kažką gauna, ko negauna pas Tave. Laikas išgydys žaizdas. Taip pat laikui bėgant atsiras ir vaikinas, kuris Tave mylės ir negalės be Tavęs gyvent.
0
4
- vasario 28, 2017
Autorėparašė:
Taip, galbūt viskam yra laikas, tačiau tie prisiminimai niekur nedingsta. Buvau jam svarbi, pats pripažino daug kartų, gaila to emocinio ryšio, kurį turėjome. Kai žinai to žmogaus rutiną, įpročius, žodžius, kurie buvo skirti tik tau, kai pirma, apie kurią jis pagalvodavo ryte buvai tu, o dabar kita, sunku įsivaizduoti, kad visu tuo jis dalijasi su kita. Nuoširdžiai, tiesiog savotiškas šokas ištinka, nebematai prasmės niekur, atrodo nebus tokio kaip jis.
Jeigu tu ji uztikai bendraujant su kita ir delto susipykot, tai visiskai suprantu kodel jis tave paliko, bet jeigu uztinkai mylintis tai jau kita kalba...
0
1
- kovo 10, 2017
Autorėparašė:
Na, dėl tik draugių nėra ko pavydėti, bet tai buvo mergina iš pažinčių svetainės. Iš jo pusės bvo flirtas, siūlymas pasimylėti. Pažadėjo su ja nebesusirašinėti, sako tai čia nieko nereiškia. Tačiau po to prasidėjo priekaištai man, vis rečiau skambindavo, pradėjo sakyti, jeigu įsižeidžiau, galiu jį palikti, nors anksčiau nė dienos be manęs neištverdavo. Pats manęs baisiai pavydėdavo. Tiesiog trūko kantrybė galiausiai:/.