Paslaptys suaugusiems

Pirmas kartas ar pikantiški gyvenimo momentai...



Atskleisti paslaptį
Kategorijos

Paslaptis #508

Per šešerius metus permiegota su tiek merginų, kiek rankoje pirštų, suviliota ir palikta dar daugiau jų. Kiekvienoje merginoje matau Ją. Kartais Jos akių dalelę, kitoje šypsenos kamputį, trečioje plaukų sruogą. Visuose ieškodavau Jos, ieškodavau ramybės, atramos. Bet... Pamažu pradedu sugebėti tvarkytis su šiuo skausmu. Skausmu kuris yra baisesnis už bet koki patirtą per visą savo trumpą gyvenimą. Šalia manęs dabar guli kita mergina, mes kartu jau ilgą laiko tarpą pragyvenom. Tačiau vistiek ilgiuosi Jos. Meginau ne vieną ir ne du sykius Ją susigrąžinti, bent pasikalbėti. Nei vieno karto nesigailiu, nors ir buvau atstumtas, bet žinojau, jog pameginau. Geriau pamėginti, nei gailėtis. Vis dėlto, Ji man paliko mažą dovanėlę. Skaičių- kurį branginsiu dar ilgus metus...

5



6 komentarai, o kur tavasis?


Kas tiesa, tas ne me parašė:

Dauguma vyrų, kurie eina per lovas dažniausiai turi kažkokių psichologinių problemų, kompleksų ar tiesiog širdies žaizdų, dėl kurių jaučia tuštumą savyje, kurią bando užpildyti kažkuo kitu, bandydami skaudinti kitas. Teko kartą pažinoti tokį Kazanovą, kai papasakojo, kad mylėjo tik kartą gyvenime ir visada mylės tą vieną mterį, kuri jį paliko, man nuoširdžiai pasidarė jo gaila, bet juk reikia gyvenime mokėti paleisti, mokėti suorasti, mokėti išlaukti, nes viskam yra savas laikas. Negalima tiesiog žaisti kitų jausmais, nors tau jie nė kiek net nerūpi.
0
7

Autorius parašė:

Aš tikrai nenoriu skaudinti ir žaisti merginų jausmais. Kiekvieną kartą kai pradėdavau megzti su jomis santykius nuoširdžiai galvodavau, kad ji "išgelbės" mane ir visas atsiduosiu tik jai. Bet realybė tokia, kad po kiek laiko suprasdavau, jogmane traukdavo tik būtent ta vienintelė dalelė kuri primindavo Ją. O kartu su tomis merginomis aš vis prarasdavau dalelę savęs. Tarsi naikinčiausi iš vidaus. Nesu kazanova, ir man bjaurus tas skaičius kurį turiu. Su daug mielesniu noru dalinčiausi lovą tik su Ta vienintele mergina. Tikrai skauda ka pagalvuju apie ją. bet kaip ir sakiau, po truputi tvarkausi, gydau tą tuštuma esančią širdy...
2
1

Yay parašė:

Skaitau šį komentarą ir man širdis spurda Aš irgi daugiau nei šešis metus isižiūrėjusi vaikiną, kuriam kaip maniau ant manęs yra pofik... jausdavausi išduota, jaučiau sąmoningai ar nesąmoningai, kad jis būna su kitom , bet iš jo jokio atvirumo ir jautrumo taip ir nesulaukiau :/ žinoma jis bandė kviesti mane kavos, bet aš atsisakiau ir vaidinau šmaikštuole taip pat jis po kažkurių naujų metų sausio pirmą diena man parašė irgi pakvietė susitikti, bet aš jaučiausi apgauta , naujus tai ne su manim švente o pirmą Sausio jau nori su manimi sutikti Draugės sakė tai kažką reiškia , nes tipo kas nutinka sausio pirmą trunka visus metus ir daugiau kaip sakoma Ir aš žinoma nesusitikau. Bet yra daugelis bet... o dabar jis žinoma irgi turi kita mergina, ir su ja kaip sakant guli :/ Bet yra kaip yra , o aš vieniša laukiu kas mane mylėtų ir kovotų už mane, bei žinoma suteiktu atvirumo
4
1

Autoriui parašė:

Bet noras, kad kažkas tave išgelbėtų primena savanaudiškumą. O ką tu pasiruošęs atiduoti tai merginai nesitikėdamas nieko mainais? Nė vienas žmogus neprivalo jūsų nuo kažko išgelbėti. Kai sutinkate naują žmogų, turite jį priimti tokį, koks jis yra, iš naujo įsimylėti tai, kas tame žmoguje unikalu. O praeitį reikėtų palikti nuošalyje, nes nėra pasaulyje dviejų vienodų žmonių. Vieni turi vienokių savybių, kiti kitokių. Be to, niekas nestovi vietoje. Kažką prarandame, bet kažkas naujas ateina į mūsų gyvenimą. Tik reikia būti atviriems pokyčiams ir negyventi praeitimi, nes skaudu ir patiems, ir kiti kartais lieka nesuprasti. Nes juk kitas žmogus lygiai taip pat tikisi šilumos ir artumo, o mes norime imti iš jo viską, kad patiems būtų geriau.
0
5

Same parašė:

Panašiai jaučiuosi, tik tiek, kad aš mergina. Atrodo, kad padariau didžiausią gyvenime klaidą jį paleisdama ir dabar turėdama jį tik prisiminimuose ir atminty. Vis bandau iš naujo kažką pamilti, bet tiesiog nesugebu, nes viskas baigiasi tuo, kad aš bandau kitą žmogų tapatinti jam. O to neįmanoma padaryt. Nes niekas nebus toks pats, kaip kitas žmogus. Mes visi universalūs ir originalūs. Nesukursime jokių kopijų, kad ir kaip norėsime. Tiesiog, manau, reiktų nebegyvent praeitimi ir pamiršt viską, kas buvo. Kad ir neįmanoma to padaryt. Tieisog..
0
2

En parašė:

Šiaip pilnai pritariu komentatoriui "Autoriui". Dar vienas pastebėjimas: labai jau daug akcentų ant lovos reikalų, o iš kur jie? Kam? Gal pradedant santykius kaip tik mažiau į tai reiktų orientuotis? Man labiau "paėjo" santykiai, kai gerus kelerius metus buvom tik draugai, ir link intymumo artėjom labai po truputį. Kai jau galėjau visiškai žmogui atvert savo vidų su pačiais juodžiausiais dalykais, tada maždaug ir seksas buvo. Aišku, kiekvienam skirtingai, čia tik šiaip pamąstymai, nes ir pati turiu tą "lovos" skaičių, kurio verčiau nesakyčiau niekam, ir pati dažnai paskubėdavau įpult į glėbį kam nors (juolab būnant mergina kažkoks griežtesnis vertinimas jaučiasi), bet tai nebuvo sveika, tą išsiaiškinau psichologės kabinete. Gud lak, Autoriau, išsiaiškink savo bėdas ir galėsi judėti toliau )
0
0

Pakomentuok ir tu!