Važiuoju aš žvarbų vėjuotą vakarą su savo juodu kabrioletu per smarkų lietų atidengtu stogu. Važiuoju ir žinau, kad man reikia patekti iki Norfos, nes tada jau išvažiuosiu į pagrindinį kelią ir juo nuvažiuosiu ten, kur man ir reikia. Bet ėmiau ir pasiklydau. Prieblanda, šalta, lyja, nežinau kur važiuoju… Įsukau į pirmą pasitaikiusį keliuką, o ten, pasirodo, įvažiavimas į privatų kiemą, kuriame stovi gražus vieno aukšto namas dideliais langais iki žemės. Išlipau iš mašinos visas permirkęs su mintimi paklausti namo gyventojų kelio ir kaip tyčia pamačiau už to namo tolumoje šviečiantį Norfos logotipą, bet tamsoje niekaip nemačiau kuris kelias link jos veda. Mane tarpdury pasitiko labai svetinga moteris ir pamačiusi mane aiškiai drebantį nuo šalčio, kaip senais laikais pasiūlė šiltai pernakvoti. Aš neatsisakiau. Pamenu židinį. O kitą rytą pamačiau ir ją: šviesiaplaukę jauną merginą mielu veiduku, bet ganėtinai ryškia smakro linija ir labai jau gyvomis ir nieko doro nežadančiomis akimis. Atstraksėjo į kambarį apsirengusi patogiais, bet gana aptemptais naminiais rūbais, prišoko šalia manęs ant sofos, labai greit susipažinom. Po to ji man papasakojo kaip patekti iki tos nelemtos Norfos ir aš jau ruošiausi eiti. Eidamas link durų pastebėjau kaip ji visa išsišiepusi žiūri į mane, sukiojasi tarpdury lyg balerina, lyg ir nenori atsisveikinti. Lyg dar kažko laukia iš manęs. Aš tikrai žinojau, kad niekaip nesukaupsiu drąsos pabučiuoti ją, bet tuo metu atsisveikinti atėjo ir jos mama ir ta žavi mergina pasakė mamai, kad aš labai fainas. Mama šypsodamasi pritarė. Už viską padėkojęs išėjau. Tada trumpam atsibudau ir pagalvojau, kad dar būtinai reikia grįžti į sapną ir bent jau paprašyti jos Feisbuko, kad galėčiau po to realybėje pakviesti ją į draugus. Tai buvo vienas iš tų momentų, kai nebejauti ribos tarp realybės ir sapnų. Tuo metu aš maldavau kosmoso, kad ta riba išnyktų. Greitai vėl užmigau ir vėl nuvažiavau pas ją ir tik jai pradarius duris paklausiau kuo ji vardu, kad galėčiau ją susirasti Feisbuke. Bet velnias, niekaip nepamenu to jos keisto, bet gražaus vardo. Kažkas iš E raidės. Eidvilė, gal Evita… Ne. Jos vardas buvo gražesnis, gal net nelietuviškas. O gal net ne iš E raidės. Bet sapne pakviečiau ją į draugus. Ji išsitraukė savo auksinį LG G3 ir prėmė mano kvietimą. Po to mes mylėjomės kaip paaugliai. Atsargiai, kad neišgirstų jos tėvai, bet tuo pat metu be galo aistringai. Visur ir visaip. Vis pamenu tą jos guvumą, kurį sumaišius su aistra gauni kažką panašaus į meilės deivę. Arba į sekso deivę. Jos akyse buvo tiek daug gerų emocijų, nesuvaidinto ir tokio didžiulio susižavėjimo manimi, vilties, noro būti kartu, kažką veikti, bučiuotis, GYVENTI. Po to viskas buvo kaip sapnas sapne: greitai bėgantys epizodai, pavasaris, gamta, dviračiai, meilė… Tiek daug visko, bet nieko konkretaus, išskyrus jos akis ir tą jos spurdančią sielą. Ji buvo tobula. Po šito sapno kokias keturias dienas negalėjau atsigauti. Buvau beviltiškai įsimylėjęs ir pykau ant savo pasamonės už tokią absurdišką nesąmonę. Buvau apsėstas svajonių apie ją ir noro ją surasti. Tačiau taip ir neradau.